Aptvertoje aikštelėje prie pat arklidžių baltas žirgas kyla ant užpakalinių kojų, peršokdamas kliūtį – ant medinių ožių pastatytą, karpytos gyvatvorės keras, tarnaujantį kaip laikinas šuolio barjeras. Balne – vyriškis tamsiu švarku, jodinėjimo kelnėmis ir kepure, tvirtai laikantis vadeles. Fone kyla plytų arklidžių pastatas su apvaliu sieniniu laikrodžiu virš arkinio įėjimo ir bokšteliu tolumoje; prie tvoros stebi mažas baltas šuo.
Ši scena rodo kitą arklidžių gyvenimo pusę, kurios dar nematėme – ne raitelius, ramiai žengiančius pro vartus (eksponatas Nr. 70), o realų žirgo mokymą šuoliauti per kliūtis pačiame manieže. Įdomu tai, kad rašytiniai šaltiniai apie kavinę „Rivjera“ (eksponatas Nr. 67) mini, jog vasarą, kai jis nebuvo reikalingas žirgams treniruoti, būtent dvaro manežas būdavo paverčiamas teatru svečių pramogoms. Tad labai tikėtina, kad ta pati erdvė, kurioje čia mokomas šuoliuoti žirgas, vasaros vakarais nuskambėdavo visai kitokiais garsais – aktorių replikomis ir plojimais.
Animacija ne tik pratęsia patį šuolį, bet ir seka žirgą toliau – jis nusileidžia už kliūties ir tolsta risčia palei tvorą, tarsi kadras būtų virtęs trumpu filmuku apie visą treniruotės epizodą, o ne užšaldęs vieną akimirką. Nuotrauka, kaip ir kelios kitos šios grupės, lieka juodai balta – gyva lieka tik pats judesys.