Ant medinių stulpų iškeltas, smailiaarkėmis arkadomis iš abiejų aukštų apjuostas paviljonas – tikra ažūrinė medžio nėrinių pilis: aštrūs arkų lankai, karpyti stogo kraštai, viršuje – smailiu bokšteliu vainikuotas stogas. Prie jo veda dvi plačios laiptų atšakos, o priešais, žvyrkelyje tarp gyvatvorių, stovi tuščios puošnios sodo kėdės ir apvalūs staliukai; keli svečiai baltomis suknelėmis ir tamsiais kostiumais vaikštinėja ar sėdi prie stalelių, o baltai uniformuota tarnaitė kopia laiptais aukštyn.
Tai tas pats paviljonas, kurį jau spėjome pastebėti tolumoje, pro medžius – eksponate Nr. 68, žvelgiant pro „Café Riviera“ vartus. Kartu su mūriniu pastatu, kuriame veikė restoranas su marmurinėmis kariatidėmis (eksponatas Nr. 67), ši terasa rodo, koks iš tikrųjų platus buvo grafo Vladislovo Tiškevičiaus sumanytas pramogų kompleksas: ne vienas kambarys ar kavinės prekystalis, o ištisas arkadomis, laiptais ir sodo baldais nusagstytas teritorijos plotas, kuriame lankytojas turėjo pasijusti tarsi tikrame pajūrio kurorte.
Animacijoje žmonės pajuda – juodu fraku vilkintis vyras artėja žvyrkeliu tiesiai į kadro priekį, o kiti svečiai pasislenka prie staliukų – bet pati nuotrauka, skirtingai nei daugelis kitų eksponatų, lieka nespalvinta, juodai balta. Tarsi laikas būtų atrištas tik iš dalies: figūros vėl gali judėti, o spalvos „Rivjerai“ dar teks palaukti kito kadro.