Dar vienas žvilgsnis į tą patį bokštą, matytą eksponatuose Nr. 77 ir 80 – šįkart sustota ties neįprasta detale: plona kolonėlė su lapuotu kapiteliu čia neremia nieko iš apačios, o priešingai – kabo, laikoma didelės, kelių pakopų akmens konsolės, įtaisytos tiesiog sienoje virš aklinos arkos. Konsolės viršus juodas nuo drėgmės ir samanų, o pati kolonėlė nudažyta balta, dabar nuluptu dažu.
Tokia „kabanti“ kolonėlė – grynai dekoratyvus, jokios konstrukcinės naštos nelaikantis elementas, kurio vienintelė paskirtis buvo pradžiuginti akį. Būtent tokie, funkciškai nebūtini, bet architektūriškai svarbūs elementai dažniausiai pirmiausia ir nukenčia nuo laiko – juodos dėmės ant akmens rodo, kiek metų lietaus vanduo čia tekėjo nenustodamas, neturėdamas kam pasirūpinti nutekėjimu.
Kaip ir kituose šios serijos eksponatuose, animacija tik truputį pajudina kamerą, priartindama prie pačios konsolės ir kolonėlės – be jokio spalvinimo, nes kadras jau ir taip realus, spalvotas.