Tas pats vyresnis berniukas kepure, švarku ir kaklaraiščiu ant to paties žirgo, tas pats jaunėlis ant to paties ponio – tik šįkart šalia jų, kairėje, atskirai joja suaugęs vyras apvalia skrybėle ir tamsiu paltu, o dešinėje stovi du pėsti vyrai, stebintys sceną. Priekiniame plane vėl sukiojasi ta pati, jau pažįstama penketuko dydžio terjerų gauja. Kairiajame krašte matomas mūrinio pastato kampas su akmens kvadratais – ir viename jo languose, jei įsižiūri, galima įžvelgti neryškų žmogaus siluetą, tyliai stebintį sceną iš vidaus.
Žirgai, jų spalvos, ponis, vaikų apranga ir net ta pati šunų gauja rodo, kad tai – dar vienas kadras iš tos pačios 1902 m. fotosesijos, kurios kitą akimirką matėme eksponate Nr. 72 (M. K. Tiškevičienė išjoja su vaikais). Ten šalia berniukų jojo motina, čia – suaugęs vyras; galbūt fotografas darė kelis kadrus, keisdamas, kas lydi vaikus, o gal tai skirtingi tos pačios dienos pasivažinėjimo etapai.
Animacijoje žirgai vėl žengia tiesiai į kamerą, o terjerai neramiai landžioja tarp jų kojų – judesys, kaip ir kituose šios grupės eksponatuose, sugrąžintas be spalvų, juodai baltas.