Prie ežerėlio, pakelės takelyje, sustojo trys vaikai su plačiabrylėmis šiaudinėmis skrybėlėmis ir kepure – ir visų trijų žvilgsniai prikaustyti prie vieno taško: šalia stovinčio pono, vilkinčio šviesų kostiumą ir panamos skrybėlę, delne. Ką tiksliai jis laiko tarp pirštų – kišeninį laikrodį, ar kokį radinį, pasitaikiusį pakeliui – iš nuotraukos tiksliai nepasakysi, bet vaikų susidomėjimas byloja, kad daiktelis tikrai vertas dėmesio. Prie pat kojų ramiai atsigulęs stebi ir šuo dėmėtu kailiu.
Fone, už krūmų ir jaunų medelių eilės, kyla dvaro ūkinio kiemo pastatų kompleksas – tos pačios arklidės ir kiti tarnybiniai pastatai, kurie jau pažįstami iš 1891 m. matininko plano (eksponatas Nr. 3): administracijos ir valdytojo namai, arklidės, tvartai – visas mažas „miestelis“, tarnavęs rūmams. Šis vaizdas primena, kad dvaro sodyba buvo ne tik parkas ir rūmai, bet ir gyvas, kasdien dirbantis ūkis, matomas net iš pačių gražiausių pasivaikščiojimo takų.
Animacijoje vaizdas atgyja spalvomis – ežero vanduo, veja ir medžiai įgauna gaivų žalumą, vaikų suknelės ir švarkeliai pasidažo rudais bei tamsiai žaliais tonais – tačiau pati akimirka lieka nepakitusi: keturi žvilgsniai, sutelkti į vieną tašką suaugusiojo delne, tarsi laikas būtų sustojęs lygiai tą sekundę, kai norisi sužinoti, kas gi ten yra.