Giliai parko paunksmėje, tankių lapuočių apsuptame takelio užkaboryje, prie didelės akmens vazos – tarsi netikėtai atrasto staliuko – susėdo šešetas svečių: trys damos plačiabrylėmis skrybėlėmis kairėje, jaunesnė moteris arčiau vazos, ūsuotas ir barzdotas ponas su uniformos stiliaus kepure bei švarku, ir dar dvi damos dešinėje. Aplinkui – vien tankūs krūmai ir aukšti medžiai; nei rūmų, nei plataus tako ženklo nematyti, tarsi grupė būtų susirado visiškai savą, nuo viso pasaulio atskirtą kertelę.
Tai dar viena Édouard André peizažinio parko „staigmena“, panaši į dirbtinę grotą (eksponatai Nr. 59–60): priešingai griežtai geometrinei rūmų parterio daliai, vingiuoti pavėsingi takeliai vedė svečius per tankmę į netikėtus, jaukius užkampius, kuriuose buvo malonu prisėsti – ir įsiamžinti fotoaparatui. Tokių kerinčių kampelių parke gausu ir šiandien: kiekvienas posūkis takeliu atveria naują, savaip fotogenišką vaizdą.
Iš pradžių sustingę, oficialiai pozuojantys veidai animacijoje netikėtai atgyja – vienas po kito visi šeši ima šypsotis ir mojuoti tiesiai į kamerą, tarsi būtų pastebėję seną pažįstamą. Nuotraukos griežtumas ištirpsta linksmame, beveik šiuolaikiškame geste – primenančiame, kad noras pasipuošus geriausiais drabužiais nusifotografuoti mėgstamiausioje sodo vietoje per daugiau nei šimtą metų nė kiek nepasikeitė.