Kiekvieną savaitgalį šimtai žmonių vaikšto tais pačiais dvaro koridoriais — tais pačiais kambariais, tais pačiais takais. Bet yra durys, pro kurias niekas iš jų niekada nepraeina.
Už jų — patalpos, kuriose laikas sustojo: nutrupėję tinkai, senos plytos, kambariai tokie, kokius dvaras sutiko po dešimtmečių apleidimo. Kelias į juos uždarytas visiems — išskyrus vieną kartą per mėnesį.
Restauracija dvare tęsiasi jau ne vienerius metus — kiekvieną mėnesį atgyja nauja siena, naujas kambarys, nauja detalė. Bet šis procesas niekada nerodomas viešai: dauguma svečių apie jį net nesužino.
Kartą per mėnesį pats dvaro savininkas atrakina šias duris savo rankomis — ir asmeniškai veda jumis pro vietas, kurias mato vos keli žmonės per metus.
Čia istorija dar rašoma — ir jūs būsite tarp pirmųjų, kas ją pamatys.
Jokio scenarijaus. Jokios skubos. Tik jūs, savininkas ir vietos, kurių fotografijų dar niekur nerasite — nes jų tiesiog dar niekas nefotografavo.
Kai kurie svečiai po ekskursijos nesiskubina išeiti — pasilieka prie arbatos ar taurės vyno, kol dvaras aplinkui pamažu tuštėja.
Akimirka iš vienos tokios ekskursijos
Dažniau — ir tai taptų dar viena suplanuota ekskursija. Retai — ir kiekvienas apsilankymas išlieka tuo, kuo turi būti: asmenišku susitikimu, ne spektakliu turistams.
Tokia proga pasitaiko vos kartą per mėnesį — ir vietų užtenka tik nedideliam būriui svečių.
