Lentvario dvaras prieš Tiškevičių rekonstrukciją galėjo atrodyti maždaug taip - santūrus, dar nepažymėtas vizijos, kuri vėliau pavertė jį vienu ryškiausių dvarų Lietuvoje. Čia dar nėra vėlesnės prabangos ženklų, nėra romantizuoto neogotikinio stiliaus - tik struktūra, laikas ir laukimas. Tokios vietos turi savybę kaupti istoriją ne fasaduose, o tyloje: sienose, žemėje, erdvėje tarp pastatų.

Šiandien mes vėl esame panašiame taške – prieš kitą virsmą. Ne kaip stebėtojai, o kaip tie, kurie renkasi būti proceso dalimi. Tie, kurie supranta, kad dvarai atgyja ne nuo sienų, o nuo bendruomenės.

Su Sąmonės universiteto nariais dvare susitiksime jau kitais metais.
Ten, kur istorija nebus eksponatas, o gyvas pokalbis.

Laimingų, ramių ir prasmingų 2026-ųjų.