Miesteliuose dažnai būna ežerai arba tvenkiniai. Ne išimtis – ir Lentvaris su savo pasididžiavimu Graužio ežeru. O ežerai neegzistuoja be savo istorijų: apipintų legendomis ar tikrų.

Kaip ežerą transformavo Tiškevičiai

Kai grafas Juozapas Tiškevičius nusprendė nupirkti Lentvario dvarą, šalia jo stūksojęs ežeras buvo tik eilinis ledyninės kilmės vandens telkinys [2]. Ežeras gyvybę įgijo tik dvarą pradėjus valdyti Juozapo sūnui grafui Vladislovui Tiškevičiui, kuris užsimojo iš esmės pertvarkyti ne tik dvaro vidų, išorę, bet ir visą aplinkinę teritoriją. Šiam tikslui, kaip žinia, jis pasikvietė garsųjį kraštovaizdžio architektą Eduardą Fransua Andrė. Šis ežere įrengė dirbtinį krioklį, šalia kurio sukosi vandens malūnas (jo griuvėsiai išlikę iki šiol)

Itališka romantika ant ežero kranto

Visgi Vladislovui Tiškevičiui romantikos dar buvo per maža: kaip žinoma, jis „sirgo“ itališkos kultūros karštine ir viską su užsidegimu kreipė to stiliaus pusėn. Todėl visai neatsitiktinai grafas iš Venecijos nusižiūrėjo tuomet mūsų krašte dar neregėtą dalyką – valtimis ežere plaukiojančių muzikantų koncertus, kuriais buvo galima grožėtis ir mėgautis sėdint parke pastatytoje viešoje kavinėje.

Kadangi grafui itališko stiliaus negalėjo būti per daug, net kelionės keltu tuo metu per ežerą būdavusios itin estetiškos: yra išlikusi nuotrauka, vaizduojanti kelionę keltu iš Užutrakio į Lentvarį: „[n]uotraukoje matyti elegantiškas stilingų žibintų apšviestas kelias“. Beje, šią nuotrauką padarė pats kraštovaizdžio architektas E. F. Andrė, išsaugojęs ją savo šeimos albume.

Grafų Tiškevičių valdymo laikais ežeras buvo dar gana nedidelis. Vėliau jį sumanyta gerokai praplėsti: tam tikslui iškasta dauba, o paaiškėjus, kad ežeras natūraliu būdu neprisipildys, į jį prileista vandens iš Galvės ežero. Trakai ir juose esantis Galvės ežeras visada sietas su vienu iškiliausių Lietuvos istorijos veikėjų – Vytautu Didžiuoju. Dėl šios priežasties Graužio ežeras kurį laiką net vadintas Vytauto Didžiojo vandens ežeru (nes vanduo Lentvario ežere – iš Galvės ežero).

Graužio ežero atgimimas

Šiuo metu ant Graužio ežero kranto – Lentvario kilimų fabrikas ir tai, kas likę iš Lentvario dvaro. Ar galima teigti, kad ežero aukso amžius jau praėjo? Pirmiausia, negalima nuneigti fakto, kad, kaip ir dauguma kultūros paveldo, Lentvario kraštovaizdis buvo beveik visiškai sunaikintas karų metu. Vėliau, kai Lentvario dvaras atiteko kilimų fabrikui, jo aplinką ėmėsi tvarkyti fabriko inžinierius Kazys Atkočiūnas ir Jonas Auštakis: jie siekė sugrąžinti parkui bent mažą didybės dalelę, todėl vežė ir šlifavo akmenis, atkūrė olas, takelius ir – ne ką mažiau svarbu – žavųjį krioklį.

Vis dėlto pats ežeras tarsi liko nuošalyje ir tik pernai imtasi veiksmų jo šlovei atstatyti: iš Europos Sąjungos fondų gauta daugiau kaip 1,5 milijono Eur lėšų ežero infrastruktūrai gerinti. Tikimasi sutvarkyti Graužio ežero pakrantę, taip sukuriant naują miesto traukos centrą, pagerinti sąlygas laisvalaikiui, poilsiui ir fiziniam aktyvumui. Bus siekiama sukurti sąlygas privačioms investicijoms pritraukti ir paslaugų sektoriaus plėtrai.

Kai grafas Juozapas Tiškevičius perpirko dvarą ir Zubovų, pagrindiniu jo pirkimo kriterijumi buvo geležinkelio linija. Jo sūnus Vladislovas Tiškevičius, „sirgęs“ Italija, išaukštino ežerą, pavertęs jį ir estetiniu objektu, ir alternatyviu susisiekimo keliu. Tikėtina, kad daugiau niekada ežerui nebus skiriama tiek daug dėmesio, kaip Tiškevičių valdymo metais, tačiau akivaizdu, kad Graužio ežeras yra gyvas ir keičiasi, prisitaiko pagal laikmetį: gal dabar nereikia kelto, bet reikia aktyvios pakrantės?